Dvarų epocha paliko ryškų pėdsaką mūsų krašto istorijoje. Ilgą laiką dvarai dominavo ūkiniame gyvenime, buvo švietimo ir kultūros židiniais. Dvarų savininkai bajorai kūrė ir puoselėjo mūsų valstybę.

Istorikai mano, kad dvarai kilo iš senų lietuvių bajorų gyvenviečių, vadinamų kiemais. Kiemą sudarė apsauginę tvora apjuosta sodyba, kurioje stovėjo bajoro gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir nelaisvosios šeimynos žmonių namai. Aplink tokią sodybą kūrėsi priklausomų valstiečių sodybos.

XV amžiuje turtingesnių bajorų sodybos atsiskyrė nuo valstiečių sodybų ir gavo „dvaro” vardą. Tuo tarpu smulkiųjų bajorų valdos su priklausomų valstiečių sodybomis buvo pavadintos „akalicomis” (bajorkaimiais).

Feodalizmo epochoje dvarai buvo svarbiausia ūkininkavimo forma, kuri viešpatavo žemės ūkyje ir apėmė dalį besikuriančios pramonės. Iki XVIII a, pabaigos didieji dvarai buvo valsčių administraciniai centrai.

Dvarą sudarė feodalo žemė, vadinama domenu, ir skirtinė žemė, nuomojama valstiečiams. Domeną dirbo lažo prievolę atliekantys priklausomi valstiečiai.

Kapitalizmo epochoje dvarai tapo stambių žemės savininkų ūkiais, kuriuose dirbo samdomi darbininkai. Dvarininkinę žemėvaldą Lietuvoje likvidavo tarpukario žemės reforma. Jos metu dvarai buvo panaikinti, o jų sodybos paverstos stambiais ūkiais. Didžioji dalis buvusių dvarų žemių buvo nusavinta ir išdalinta valstiečiams – savanoriams, kumečiams, mažažemiams.

Sovietmečiu dauguma išlikusių buvusių dvarų sodybų tapo kolektyvinių ir tarybinių ūkių administraciniais ir ūkiniais“ gamybiniais centrais, buvo beatodairiškai naikinamos arba perstatomos. Tik nedidelė buvusių dvarų sodybų dalis išliko iki mūsų dienų.

DVARŲ FORMAVIMASIS (XVI – XVII A.A.)

Seniausios žinios apie pajūrio regione buvusius dvarus siekia XVI a, pradžią. Tuo metu pajūrio žemės priklausė Žemaičių seniūnų Kesgailų giminės Platelių valdai, kurią sudarė Gargždų, Gintališkės, Kretingos, Palangos ir Platelių dvarai, Tai buvo Ūkiniai administraciniai centrai, skirti jiems priklausančių žemių valdymui.

1532 metais Platelių valda tapo valstybine, t.y. atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Joje XVII a. II pusėje – XVII a. įvyko nemažai permainų, susijusių su besiplečiančia rinka. Pirmiausia, geresniam žemių valdymui buvo įkurti dvarai Darbėnuose, Grūšlaukėje, Kartenoje, Laukžemėje ir Salantuose. Antra, 1566 – 1572 metais valdoje pravesta valakų reforma, kurios metu galutinai nustatytos dvarų domenų ir skirtinių žemių ribos, suformuoti kaimai, padėti pamatai palivarkinei lažinei ūkio sistemai.

XVI a, antrojoje pusėje dalis valstybinių dvarų vėl tapo privačiomis valdomis. Žemaičių seniūnai grafai Chodkevičiai 1572 metais įsigijo Kretingą. Salantus XVII a. pradžioje valdė didžiojo kunigaikščio rūmų arklininkas M.Pasamovskis, o XVII a. viduryje dvare jau šeimininkavo didikai Vainos. Garsių didikų Sapiegų valda tapo XVII amžiuje Kartenos, Kretingos ir Laukžemės dvarai.

Tuo tarpu valakų reformos metu suformuota Palangos seniūnija su Darbėnų. ir Palangos dvarais tebe priklausė didžiajam kunigaikščiui, kuris skirdavo jai valdytojus.

Dvarų reprivatizavimas turėjo didelės įtakos tolimesnei ūkinei, kultūrinei ir istorinei jų raidai. M.Pasamovskis Salantuose, o Sapiegos – Kartenoje pastatė bažnyčias. Vainos XVII-XVIII amžiais rezidavo Salantuose ir prisidėjo prie miestelio augimo ir gerovės kūrimo. Žymus karvedys Jonas Karolis Chodkevičius pasirinko Kretingą pagrindine savo valdą, XVIl a. pradžioje pastatė joje vienuolyną ir bažnyčią, įkūrė miestą, kuriam suteikė magdeburgines teises. J.K.Chodkevičiaus dėka Kretingoje, o Vainų dėka Salantuose XVII a. atidarytos pirmosios mokyklos.

PALIVARKŲ KŪRIMASIS (XVIII – XIX A.A.)

Didėjanti žemės ūkio produktų paklausa ir kylančios jų kainos jau XVII amžiuje skatino dvarininkus plėsti domenus.

Naujose domenų žemėse žemvaldžiai kūrė palivarkus, t.y. savaranktškus dvarų ūkinius padalinius su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbama žemė, ganyklomis, pievomis ir miškais. Turimais duomenimis XVII amžiuje buvo įkurtas Kretingos palivarkas, atsiradęs šalia dvaro sodybos.

Palivarkinė ūkio sistema suklestėjo pradėjus gaminti žemės ūkio produkciją eksportui. XVIII amžiuje buvo įkurta apie 15 palivarkų, kurių daugiausia atsirado Kartenos (6) ir Palangos-Darbėnų (5) valdose.

Tikrasis palivarkų kūrimo bumas prasidėjo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje. Tuo laikotarpiu buvo įkurta net 24 palivarkai. Dar apie 12 palivarkinių ūkių atsirado XIX a. antrojoje pusėje. Iš viso šiandien turime surinkę duomenis apie 52 palivarkinius ūkius, buvusius Kretingos rajono ribose.

Palivarkai buvo kuriami valstiečių nuomojamos skirtinės žemės ir bendro naudojimo žemių sąskaita. Jų kūrimas vyko trimis etapais.

Pirmajame etape dvarininkai palivarkus kūrė dvaro reikmėms nusavintuose kaimų užusieniuose, kurie anksčiau buvo laikomi bendro naudojimo žeme. Taip atsirado Genčų, Jazdų (Tarvydų kaimo užusienyje), Miniuvkos (Žadeikių kaimo užusienyje), Platonavo (Kretingos kaimo Zaštordų užusienyje) palivarkai.

Antrajame etape dvarininkai brutaliai naikino nederlingose žemėse esančius senus kaimus, kūrė jų žemėje palivarkus, o priklausomus valstiečius kėlė į palivarkų sodybas ir vertė kumečiais. Tokiu būdu atsirado Dimitravo (buv.Tarvydų k.), Kun”ponų, Pryšmančių, Žadeikių ir kiti palivarkai.

Trečiasis etapas prasidėjo po baudžiavos panaikinimo. Atleidus valstiečius nuo lažo ir leidus išsipirkti jiems žemę, atskiruose kaimuose dvarų nuosavybėje liko nemaži sklypai geros dirbamos žemės. Jai administruoti buvo kuriami nauji palivarkai. Tokios rūšies palivarkiniams ūkiams priskiriami Aukškalvių, Laugalių, Ruginių ir kiti palivarkai. Pastarieji ir užusieniuose įsteigti palivarkai savo dydžiu ir reikšme smarkiai nusileido kaimų žemėse esantiems palivarkams. Juos administruojant mažesnieji palivarkai būdavo priskiriami prie kaimynystėje esančio didesniojo. Taip buvo valdomi Pryšmančių ir Platonavo, Žadeikių ir Miniuvkos, Kumponų ir Šašaičių bei kiti palivarkai.

Atskirų palivarkų svarba kartais smarkiai išaugdavo.Pavyzdžiui, Mišučių palivarkas XVIII amžiuje tapo Kartenos dvaro valdų ir valsčiaus administraciniu centru ir netgi buvo vadinamas Naujosios Kartenos dvaru.

Kita vertus palivarkinių ūkių sukūrimas sudarė prielaidas domenų smulkėjimui. Nesugebėdami išlaikyti viso dvaro Žemių kai kurie dvarininkai, ypač pradėjus žemės ūkyje formuotis kapitalistiniams santykiams, ėmė pardavinėti atskirus palivarkus. Tokiu būdu smarkiai buvo apkarpytos Kartenos dvaro žemės, kurios neteko Mišučių ir Jokūbavo palivarkų.

Baronų fon Rutcenų nuosavybe tapo Laukžemės dvaro Mažučių ir Medšarkių palivarkai, Salantų dvaro žemėje atsirado grafo Šuazelio Šalyno palivarkas ir pan. Tokie nuo buvusių dvarų atskirti ir kitus savininkus įgiję palivarkai tapo nedideliais, autonomiškais dvarais.

Prekybos atžvilgiu dėkinga pajūrio žemių padėtis pritraukė į šį kraštą garsias didikų gimines. Palangos seniūniją XVIII amžiuje administravo baronai fon Mirbachai, o Kretingą tuo metu valdė kunigaikščiai Masalskiai. Vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis nepasitenkino vien Kretingos dvaru ir XVIII a. antrojoje pusėje įsigijo dar Palangos seniūniją su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Vėliau Kretingą ir Palangą valdė grafas Vincentas Potockis, o iš jo šias valdas įsigijo žymus Rusijos valstybės ir karo veikėjas, kunigaikštis Platonas Zubovas. Paskutiniaisiais minėtų dvarų savininkais buvo grafai Tiškevlčiai, palikę bene ryškiausią pėdsaką ūkiniame ir kultūriniame šio krašto gyvenime.

Salantai XIX amžiuje buvo didikų Gorskių nuosavybe. Iš jų dvarą įsigijo Rietavo dvarininkas, kunigaikštis Bogdanas Oginskis, kuris aktyviai dalyvavo krašto visuomeniniame gyvenime, globojo kultūrą ir knygnešius, plačiai taikė savo valdose mokslo, technikos ir ūkininkavimo naujoves. Salantų Ir Grūšlaukės apylinkėse nedideles valdas turėjo grafai Pliateriai, kuriems XIX amžiuje atiteko dar Kartenos dvaras su Gaudučių palivarku.

DVARŲ SODYBOS

Savo sodybas dvarininkai statė nuošalesnėje nuo gyvenviečių vietoje, šalia vandens telkinių ir pagrindinių regiono kelių. Dvarų inventoriai liudija, kad sodybą sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai, ūkiniai ir gamybiniai pastatai, sodas ir parkas.

Rūmuose gyvendavo dvaro savininkai arba valdytojas, o pagalbiniuose namuose – tarnautojai ir samdiniai. Ūkinių ir gamybinių pastatų ansamblį sudarė svirnas, ratinė, arklidė, tvartai, kluonas, vandens malūnas, spirito varykla (bravoras), kalvė ir kt.

Iki XVIII a.vidurio dvarų sodybų pastatai mūsų regione buvo mediniai, šiaudiniais stogais. Tik XVIII a.antrojoje pusėje pradėta statyti mūrinius pastatus, o stogus dengti čerpėmis. Mūrinės statybos iniciatoriumi Kretingoje buvo vyskupas I.J.Masalskis, o Salantuose – didikai Vainos. Pirmiausia mūrijant buvo ūkiniai ir gamybiniai pastatai – vandens malūnai, spirito varyklos (bravorai), tvartai, grūdų sandėliai (magazinai) ir kt. Vėliau pereita prie mūrinių gyvenamųjų namų statybos. Iš didžiųjų dvarų mūrinius rūmus spėjo pastatyti tik Kretingos dvaro savininkai (XIX a.viduryje statė grafai Zubovai).

Mūrinių pastatų statybai buvo naudojamos vietinės žaliavos: dvaro laukuose surinkti akmenys, dvaro plytinėje degtos plytos ir kalkės. Iki XIX a.vidurio dominavo akmens mūro pastatai, kuriuos mūrijo iš Rytprūsių atvyke arba ten mūrininko amato išmokę meistrai. Dėl to šis mūrijimo stilius buvo pramintas „prūsiškuoju”. Nuo XIX a.vidurio daugiausia jau buvo statomi plytų mūro pastatai.

 XVIII a.antrojoje pusėje dvaruose pradėta veisti užsieninių vaismedžių sodus, o nuo XIX a. pradžios – kurti parkus. Visoje Žemaitijoje ir už jos ribų garsėjo Kretingos dvaro parkas, kurį įkūrė grafai Zubovai, o dar labiau išsiplėtė ir išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius.

Savotiškomis dvarų miniatiūromis tapdavo palivarkų sodybos. Jas žemvaldžiai statė palivarko žemių centrinėje dalyje, prie pagrindinio kelio. Sodybos pastatų ansamblį sudarė rūmai, kuriuose gyveno palivarko valdytojas, kumetynas kumečiams ir samdiniams apgyvendinti, ūkiniai pastatai – svirnas, ledainė, tvartai, kluonas arba daržinė. Kai kurie palivarkai turėjo savo kalves ir vandens malūnus. Sodybą apjuosdavo želdiniai.

BAJORKAIMIAI

Mažaisiais dvarų broliais galime vadinti bajorkaimius, t.y. bajorų gyvenvietės, istorinėje literatūroje žinomas akalicų, akalyčių ir okolicų vardų.

Bajorkaimiai atsirado mūsų rajono ribose XVI-XVII amžiais kaip smulkiųjų bajorų valdos, kurias jie gavo už tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Bajorkaimį sudarė bajoro ir jam priklausančių 2-4, o didesnėse akalicose – nuo 6 iki 15 valstiečių sodybos.

Bajorkaimiai išnyko XX a.pr. Vieni jų peraugo į palivarkinio tipo ūkius, o kiti tapo paprastais kaimais.